Aš gyvenu su onkologiniu pacientu. Tai mano mažylis šuo. Vėžys – tai ne tik ligoninių palatos, tyrimai ir gydymas. Tai kasdienė emocinė kelionė – atsparumo, stiprybės, vilties, baimės ir nuolatinio prisitaikymo kelias. Kiekvieną rytą pabundu ir meldžiuosi vieno paprasto ženklo: kad jis vis dar vizgintų uodegą. Kai jis džiaugiasi, kai valgo, kai žiūri į mane su gyvybe ir smalsumu akyse, jaučiu ramybę. Tylą. Beveik normalumą. Tačiau kai jis nurimsta… kai tampa mieguistas, nebev