Gyvenimas su vėžiu – po vieną uodegos vizginimą

Aš gyvenu su onkologiniu pacientu.

Tai mano mažylis šuo.

Vėžys – tai ne tik ligoninių palatos, tyrimai ir gydymas. Tai kasdienė emocinė kelionė – atsparumo, stiprybės, vilties, baimės ir nuolatinio prisitaikymo kelias.

Kiekvieną rytą pabundu ir meldžiuosi vieno paprasto ženklo: kad jis vis dar vizgintų uodegą.

Kai jis džiaugiasi, kai valgo, kai žiūri į mane su gyvybe ir smalsumu akyse, jaučiu ramybę. Tylą. Beveik normalumą. Tačiau kai jis nurimsta… kai tampa mieguistas, nebevalgo arba nori valgyti, bet nebegali nuryti – širdis susitraukia. Įsėlina baimė.

Mintys nubėga toliau už dabartį ir ima piešti blogiausius scenarijus.

Štai ką daro vėžys.

Jis išmoko gyventi ne mėnesiais ar metais, o valanda po valandos. Jis treniruoja nervų sistemą skaityti menkiausius ženklus – kvėpavimą, žvilgsnį, judesį. Jis verčia vienose rankose laikyti ir viltį, ir baimę.

Ir vis dėlto jis išmoko ir to, ko nesitikėjau.

Vėžys nuima viską, kas nereikšminga, ir palieka tai, kas iš tiesų svarbu: buvimą, meilę, kantrybę, atjautą. Ne kontrolę. Ne užtikrintumą.

Visada norėjau padėti onkologiniams pacientams – palaikyti juos per akupunktūrą, rūpestį ir žmogišką buvimą. Maniau, kad suprantu jų kelią.

Dabar žinau – ne iki galo.

Nes gyventi šalia sergančio vėžiu reiškia:

• išmokti, kokia trapi gali būti ramybė,

• suprasti, kodėl slaugantieji yra išsekę net tada, kai sako „man viskas gerai“,

• suvokti, kad empatija nėra sąvoka – tai kasdienė praktika.

Aš neprašiau šios pamokos. Bet ją priėmiau.

Tikiu, kad Dievas duoda patirtis ne visada kaip apdovanojimus, bet kaip mokytojus. Ne džiaugsmingas pamokas – o būtinas.

Ši kelionė mane nuolankino. Ji pagilino mano atjautą. Ji pakeitė mano požiūrį į onkologiją, gydymą ir patį gyvenimą.

Tad jei skaitai šiuos žodžius ir kažkas artimas tau kovoja su vėžiu – tėvai, partneris, vaikas, draugas ar net gyvūnas – žinok:

Tavo baimė yra tikra.

Tavo liūdesys – normalus.

Tavo meilė reiškia daugiau, nei gali įsivaizduoti.

Būkime švelnūs tiems, kurie eina šiuo keliu. Jie neša daugiau, nei matosi iš išorės.

Ir šiandien – jei yra uodegos vizginimas, šypsena, apetito akimirka ar tylus kvėpavimas –šiandienos pakanka.

Nadja Gircis Satyro